Pernai Lietuvos vėjo jėgainių suminė galia pasiekė įstatyme numatytą 500 MW ribą. Tai reiškia, kad šiemet naujų vėjo elektrinių statoma nebus, nors elektros gamyba, dėl 2016 metais pastatytų jėgainių, 2017 m. toliau didės ir, manoma, pasieks 1,4 TWh. Norint išlaikyti įdirbį ir žemas kainas, šiemet būtini valdžios sprendimai dėl tolesnės plėtros.
tokią pertrauką verslas žvelgia įtariai. Neaiški investicinė ateitis – tam tikra investicinė pertrauka, kuri susidarys 2017 metais – neskatina pasitikėjimo ir didina gamintojų kaštus, susijusius su politine rizika. Todėl ankstesnės Vyriausybės dvejones reikia paversti veiksmais. Juolab, kad valdančiųjų Vyriausybės programoje numatyta plėtoti vėjo energetiką tiek sausumoje, tiek ir jūroje.
Galima išskirti kelis esminius momentus, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį formuojant vėjo energetikos plėtros iki 2020 m. strategiją.
Pagrindinis klausimas, susijęs su sektoriaus plėtra, yra tinkamiausio paramos modelio pasirinkimas. Vėjo energetikos ekspertai nerekomenduoja kliautis Energetikos ministerijos siūlomomis paramos per investicijas schemomis. Toks modelis pareikalautų per daug administracinių resursų ir būtų sunkiai įgyvendinamas, todėl galėtų būti taikomas nebent kaip pagalbinė schema.
Tiek Lietuvos, tiek kitų Europos šalių patirtis rodo, kad efektyviausia energijos kainos mažinimo priemonė yra aukcionai. Atsižvelgiant į tai ir į Europos Komisijos rekomendacijas valstybių narių paramos schemose taikyti rinkos elementą, Lietuvoje vietoj fiksuoto supirkimo tarifo galima būtų pritaikyti supirkimo priemokų (feed-in premium – FIP) schemą.
Pagal supirkimo priemokų (FIP) schemą, iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta elektra yra laisvai parduodama rinkoje, o gamintojai gauna tam tikrą priemoką, viršijančią rinkos kainą. FIP gali būti fiksuota (pastoviame lygyje, nepriklausomai nuo rinkos kainų) arba slankiojanti (t.y. su skirtingais lygiais, priklausomai nuo rinkos kainų kitimo).
Taikant fiksuotą FIP išlieka permokos pavojus esant aukštoms elektros
rinkos kainoms arba, atvirkščiai, nepriemokos rizika rinkos kainoms esant labai žemame lygyje. Dėl šių priežasčių fiksuota FIP paprastai derinama su iš anksto nustatytais aukščiausiu ir žemiausiu kainos lygiu (taip vadinamomis „grindimis“ ir „lubomis“). Tuo tarpu slankiojanti (arba „plaukiojanti“) FIP schema yra nuolat perskaičiuojama, skaičiuojant skirtumą tarp rinkos kainos (dažniausiai imant tam tikrą vidutinį laiko tarpą, pvz., vieno mėnesio) ir iš anksto nustatyto referencinio tarifo lygio (dažnai atitinkančio esamą supirkimo tarifą). Jeigu rinkos kainos yra didesnės nei referencinis tarifo dydis, FIP nėra mokama.
Šios paramos schemos pagrindinis privalumas tas, kad ji optimizuoja panaudotas VIAP lėšas, nes ilgam laikotarpiui užfiksuoja elektros kainą, o tai naudinga tuo atveju, jeigu biržoje kyla energijos kainos. Žiūrint iš gamintojų pusės, tokia schema sumažina verslo riziką, didina projektų patrauklumą, todėl mažėja paskolų palūkanos.
Žinoma, bet kokios paramos schemos finansavimas reikalauja tam tikro finansavimo, bet iki 2021 m. 8 Lietuvoje veikiantys vėjo parkai (jų suminė galia siekia 250 MW) nustos gauti supirkimo tarifą ir „atlaisvins“ apie 18 mln. eurų VIAP lėšų per metus. Jos galėtų būti panaudotos naujiems parkams finansuoti. Skaičiuojama, kad dėl naujos kartos vėjo turbinų efektyvumo, vienas sąlyginis naujai įrengtos galios megavatas yra 20-30 proc. efektyvesnis nei ankstesnieji, todėl, pavyzdžiui, papildomi 350 MW galios pareikalautų beveik dvigubai mažiau paramos nei pareikalavo ankstesnieji 250 MW. Skaičiuojama, kad tam prireiktų apie 10-11 mln. eurų finansavimo per metus.
Protingai perskirsčius dabar naudojamas VIAP lėšas, tolesnė vėjo elektrinių plėtra būtų įmanoma nenaudojant papildomų finansinių resursų ir nedidinant finansinės naštos gyventojams. O įrengus papildomus 350 MW, jau 2020-2021 m. galėtume džiaugtis maždaug 2,2 TWh vietinės elektros energijos generacijos (apie 23 proc. bendro šalies suvartojimo) iš vėjo per metus.
Remiantis Litgrid ir Kauno technologijos universiteto dar 2014 m. atlikta studija, Lietuva turi visas būtinas sąlygas ambicingai vėjo elektrinių plėtrai. Studijoje nurodoma, kad tam reikia išspręsti tik tam tikras technines ir organizacines problemas, susijusias su galimu galios rezervo trūkumu ateityje, ir elektros perdavimo tinklų perkrovimu. Tačiau šie iššūkiai yra techniškai išsprendžiami, o ir pats tinklo perdavimo operatorius pripažįsta, kad papildomi 350 MW galėtų būti balansuojami be papildomų investicijų į infrastruktūrą. Taip pat svarbu atsiminti, kad 2018 metais pradės veikti bendra Baltijos šalių rinka ir nebeliks rezervinės galios problemos. Todėl vienintelis faktorius, kurio šiuo metu trūksta – tai politinė valia.
