Kelyje ambicingo tikslo – 100 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių – link Lietuva patyrė pirmąjį kluptelėjimą: antrasis žaliosios energetikos aukcionas paskelbtas neįvykusiu, nes gautos mažiau nei trys dalyvių paraiškos. Siekiant, kad šis scenarijus nepasikartotų ateityje, namų darbus teks atlikti iš naujo – išnagrinėti situaciją ir galiausiai parinkti tikslą atitinkančias priemones.
Rugsėjo pradžioje pranešta: elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių skatinimo kvotos paskirstymo aukcione, kuriame buvo numatyta paskirstyti 0,7 TWh kvotą, gautos mažiau nei trijų dalyvių paraiškos, todėl aukcionas skelbiamas neįvykusiu. Priežasčių, kurios galėjo nulemti tokią situaciją, ne viena. Tačiau jas visas galima apibendrinti gana trumpai: rinkos dalyviai aukcionų modelį įvertino kaip pernelyg rizikingą ir finansiškai nepatrauklų.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą aukciono laimėtojai turi savarankiškai prekiauti elektros energija biržoje ir prisiimti su tuo susijusias rizikas, padengti visas prisijungimo prie tinklo išlaidas ir sumokėti už gamybos prognozių netikslumus perkant reikiamus energijos kiekius balansavimo rinkoje. Jie taip pat įpareigojami gaminti nustatytą elektros energijos kiekį, o pagaminusiems mažiau nei 80 proc. numatyto kiekio gresia baudos.
Be to, aukcionuose dalyvaujantys projektai negali turėti jau išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, suderintų techninių projektų ar prisijungimo prie elektros tinklų sąlygų. Taip tarsi norėta suteikti vienodas startines pozicijas visiems aukciono dalyviams, tačiau kartu tai reiškia, kad kompanijos, kurios yra įdėjusios daugiau įdirbio ir atitinkamai geriau pasiruošusios įgyvendinti projektus, privalo atsisakyti jau išduotų leidimų ir prisijungimo sąlygų, jeigu nori dalyvauti aukcione.
Dar vienas svarbus aspektas – dėl koronaviruso pandemijos šiais metais pastebimai kritusios elektros energijos kainos rinkoje. Pavyzdžiui, balandžio mėnesį, kuomet buvo paskelbtos aukciono sąlygos, vidutinė elektros kaina „Nord Pool“ biržos Lietuvos kainų zonoje tesiekė 23,31 EUR/MWh ir buvo maždaug 46 proc. mažesnė nei prieš metus.
Tad paaiškėjus, kad maksimalus kainos priedas aukcione bus vos 3,02 EUR/MWh, rinkos dalyviai, atsižvelgę į aukščiau išvardytas rizikas ir prisiimamus įsipareigojimus, tai įvertino kaip pernelyg menką paskatą ir priėmė atitinkamą sprendimą dėl dalyvavimo aukcione. Vietoje to, bent trys stambios kompanijos (tiek privataus, tiek ir valstybinio kapitalo) paskelbė pradedančios vystyti atsinaujinančios energetikos projektus komerciniais pagrindais, be valstybės paramos. Tai reiškia, kad vystytojai labiau linksta planuoti ir prisiimti verslo riziką savarankiškai be valstybės įsikišimo, nei dalyvauti aukcione ir rizikuoti, pavyzdžiui, baudomis už nepagamintą elektros kiekį.
Vis dėlto, tai gali daryti tik stambūs vystytojai, planuojantys sąlyginai didelius vėjo elektrinių parkus ir pajėgūs sudaryti ilgalaikes elektros energijos pirkimo sutartis (angl. – power purchase agreements, PPA), o smulkieji ir vidutiniai gamintojai, susiklosčius tokiai situacijai, tiesiog nepajėgia konkuruoti nei rinkoje, nei aukcionuose.
Šaliai toliau siekiant Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įtvirtinto tikslo visą reikalingą elektros energiją gaminti iš atsinaujinančių šaltinių, svarbu tinkamai sureaguoti į susiklosčiusią situaciją. Kitaip tariant – ją išanalizuoti ir atlikti reikiamus pakeitimus iki kito aukciono, kuris suplanuotas 2021 metų balandį. Taip galima išvengti situacijos, kuomet šalies tikslai galės būti įgyvendinti tik tiek, kiek tai daryti verslui leis rinkos sąlygos.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacija laikosi pozicijos, kad siekiant kokybiškai išspręsti situaciją reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis veiksmus, įgyvendinamus ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu, greičiausias ir paprasčiausias būdas yra esamo paramos modelio papildymas kainos „grindimis“. Jos apsaugotų gamintojus nuo žemų elektros energijos kainų biržoje ir padarytų šį modelį labiau finansiškai patrauklų. Taip pat prasminga peržiūrėti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) naudojamas aukščiausios ir atskaitinės kainos skaičiavimo metodikas ir pasitikrinti, ar skaičiavimo formulės iš tiesų atitinka rinkos sąlygas. Kaip jau minėta, elektros energijos kaina šiemet buvo kritusi iki 23 EUR/MWh, bet VERT nustatė 42 EUR/MWh atskaitinę kainą.
Norint užtikrinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, svarstytinas ir variantas leisti aukcionuose dalyvauti tik teigiamą poveikio vertinimo atrankos ar poveikio aplinkai vertinimo išvadą turintiems vystytojams. Taip būtų galima išvengti situacijų, kuomet aukciono laimėtojas, neturėdamas šių dokumentų, negali tęsti projekto įgyvendinimo darbų. Taip pat būtina peržiūrėti aukciono dalyviams taikomų reikalavimų sąrašą ir apsvarstyti aktualius pakeitimus. Pavyzdžiui, galimybę kompensuoti dalį prisijungimo prie tinklų kaštų arba mažinti baudas už nepagamintą elektros energiją.
Galima alternatyva – technologiškai specifiniai aukcionai, organizuojami atskiriant vėjo, saulės ar kt. energetiką. Tokiu būdu galima suteikti daugiau konkurencinių galimybių skirtingo dydžio ar skirtingų technologijų projektams.
Aukščiau įvardytas priemones rekomenduojame įgyvendinti kuo operatyviau, taip siekiant užtikrinti sklandų kitąmet suplanuotą aukcioną. Ilguoju laikotarpiu prasminga svarstyti galimybę keisti paramos modelį į vadinamąjį „Skirtumo sandorį“ („Contract for Difference“), dar geriau apsaugantį projektų vystytojus nuo žemų kainų biržoje rizikos, o kartu leidžiantį išvengti papildomos finansinės naštos vartotojams.
Taigi siekiant įgyvendinti strategijoje numatytus tikslus, reikalinga susidariusios situacijos analizė ir diskusijos su ekspertais bei rinkos dalyviais. Tai leistų šaliai priimti pamatuotus sprendimus bei naujai sustyguoti planus, kaip toliau siekti tikslų ir įsitvirtinti tarp atsinaujinančios energetikos lyderių.
Komentaro autorius – Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius
