Klimato kaita: pokyčiai, kurių be atsinaujinančių energijos šaltinių nesustabdysime

Komentaro autorius – Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius

Pastarieji penkeri metai pasaulyje – karščiausi nuo 1880 m. Tikriausiai dažnas mūsų jau spėjo pajusti klimato pokyčius. Štai Lietuvoje tiek praeitų, tiek jau ir šių metų vasara stebina karščiu ir sausra. Šiandien klimato pokyčius galime jausti ir matyti patys – nė nereikia skaityti sudėtingų mokslininkų ataskaitų. Nepaisant to, dauguma valstybių vis dar vangiai reaguoja į šią globalią problemą. Vienas pagrindinių įrankių, kaip stabdyti pokyčius, galėtų būti spartesnė atsinaujinančių energijos išteklių plėtra.

Klimato pokyčiai Lietuvoje – orų ekstremumai

Remiantis Lietuvos klimato specialistų surinktais duomenimis, 2018 m. vasara šalyje tęsėsi net 137 dienas, arba maždaug keturis su puse mėnesio. Tai – beveik dviem mėnesiais ilgiau negu lietuviui įprastos trukmės vasara. Tiesa, iš kelių pastarųjų metų negalima vienareikšmiškai teigti, kai tai – nenuginčijami klimato kaitos pokyčiai. Vis dėlto šiandien jau galima pastebėti, kad būtent orų ekstremumai – karščio bangos, besitęsiančios liūtys ir sausros – ištinka vis dažniau ir jų intensyvumas stiprėja, o tai – jau sietina su besikeičiančiu klimatu.

Konkrečiai Lietuvoje pokyčiai lemia daugiau kritulių, kurie netolygiai pasiskirsto įvairiais sezonais. Prisiminkime šių metų žiemą, kai pūgos paralyžiuodavo miestų gyvenimus. Šiandien tapo įprasta, kad daugiau kritulių iškrenta per trumpesnį laiką, o lietingus periodus keičia sausesni ir karštesni orai – klimatas tiesiog tampa ekstremalesnis. Jeigu žiemą kanda 30 laipsnių šaltis, vasarą svilina 35 laipsniai karščio, tai – daugiau nei 60 laipsnių amplitudė. Taip pat vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vos per vieną naktį galime stebėti keliolika laipsnių pakitusią temperatūrą. Visa tai – nėra įprastas reiškinys mūsų vidutinių platumų klimato juostai.

Praeitais metais pasaulyje fiksuota 0,83°C aukštesnė temperatūra nei įprastinė. NASA mokslininkų skaičiavimais, 2018-ieji buvo šilčiausi metai per visą tokių duomenų rinkimo istoriją. Nuo 1880 m. vidutinė temperatūra pasaulyje pakilo 1°C ir tokį pokytį nulėmė išaugęs į atmosferą patenkančio anglies dioksido (CO2) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Šiltesnis oras sukelia stipresnes audras, tirpdo ledynus, kurių gėlas vanduo patenka į vandenynus ir mažina jų druskingumą. Būtent dėl šios priežasties vandenynai atspindi mažiau saulės radiacijos – tuomet šyla vanduo. Šiltnamio efektą sukeliančios dujos įkalina šiltą orą Žemės atmosferoje, o kylanti temperatūra pradeda uždarą ciklą, kuris ir yra vadinimas šiltnamio efektu.

Pokyčių ištakos – energetika ir transportas

Mokslininkai neabejoja, kad per pastaruosius 150 metų būtent žmonių veikla ir sugeneravo didžiąją dalį šių dujų. Įvairių aplinkosaugos organizacijų duomenimis, didžiausi CO2, kuris sudaro tris ketvirtadalius visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šaltiniai – iškastinio kuro deginimas elektros ir šilumos gamybai bei transporto sektorius. Būtent todėl pasaulio valstybėms laikas sutelkti visą savo dėmesį į ekonomikos dekarbonizaciją – kaip įmanoma labiau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius visuose ekonomikos sektoriuose: energetikos, žemės ūkio, transporto taip pat ir namų ūkių.

Prisitaikymas prie klimato kaitos ir to padarinių mažinimas turi tapti prioritetiniu politinės darbotvarkės klausimu, tokiu pat svarbiu kaip socialinė apsauga, švietimas, nacionalinis saugumas ar užimtumas. Siekiant sumažinti neigiamus padarinius, visų pirma reikia pašalinti juos keliančias priežastis – šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Vienas iš būdų – energija iš atsinaujinančių šaltinių. Žalioji energetika padėtų net tik sumažinti elektros gamybos procese išsiskiriančių dujų kiekį, bet ir prisidėtų prie transporto, pramonės ir namų ūkių elektrifikacijos.

Šiai dienai 91 pasaulio šalyje yra instaliuota daugiau nei 519 GW galios vėjo jėgainių ir, kadangi vėjo energetika tampa pigiausiu energijos šaltiniu, prognozuojama, kad šis skaičius toliau augs. Skaičiuojama, kad 2011-2016 metais vėjas Europos Sąjungoje padėjo sutaupyti daugiau nei 819 mln. tonų CO2, sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir pagerinti oro kokybę.

Kodėl vėjo energetika sutaupo anglies dvideginio kiekius? Nes priešingai, nei deginant anglį ir dujas, gaminant elektros energiją vėjo jėgainės CO2 tiesiog neišskiria. Žinoma, CO2 išsiskiria jėgainės gamybos procese, transportavimo ir įrengimo metu, tačiau yra paskaičiuota, kad tipinis vėjo jėgainės projektas jau po pusmečio ar kiek mažiau „atidirba“ savo gamybai panaudotą anglies dioksido kiekį, o vėliau visą elektrinės gyvavimo laikotarpį (20-25 metus) daugiau anglies dioksido nebeišskiria.

Vienas iš kaitos sprendimų – vėjo energetika

Nepaisant vis dar juntamo didžiųjų pasaulio valstybių ir tam tikrų sektorių pasyvumo, Europa gali pasigirti ryškų pokytį kuriančiomis iniciatyvomis ir praktiškai veikiančiais bendrais šalių susitarimais, kurių tikslas – elektros rinką grįsti atsinaujinančiais šaltiniais. Iš kitos pusės – kontinentui daug prasčiau sekasi mažinti taršą transporto srityje. Norint pasiekti iš tiesų apčiuopiamų rezultatų, energija iš atsinaujinančių šaltinių turi tapti neatsiejama nuo šių daugiausiai taršos generuojančių pramonės šakų.

Vėjo energetikos organizacijas vienijanti „WindEurope“ asociacija yra paskaičiavusi, kad iki 2050 metų elektros dalis bendrame suvartojamos energijos kiekyje gali nuo 24 proc. išaugti iki 62 proc. Atitinkamai, jeigu ši elektros dalis bus iš atsinaujinančių šaltinių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį Europos energetikoje galėtume sumažinti 90 proc. Toks kardinalus pokytis ne tik leistų žymiai sumažinti klimato taršą, bet ir pagerintų oro kokybę, smarkiai sumenkintų Europos priklausomybę nuo brangaus iškastinio kuro importo, kas, savo ruožtu, prisidėtų prie Europos energetinio saugumo.