Klimato kaita – tai neabejotinai viena ryškiausių problemų, su kuria žmonija susiduria XXI amžiuje. Šis reiškinys, atsiradęs dėl intensyvios žmogaus veiklos – tai kompleksiškas procesas, turintis globalų poveikį.

Degindama iškastinį kurą, kirsdama atogrąžų miškus ir užsiimdama gyvulininkyste, žmonija vis labiau veikia klimatą ir vidutinę atmosferos temperatūrą. Kasmet žmogus į atmosferą išmeta milžiniškus šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, taip spartindamas visuotinio atšilimo procesą.

Šiuo metu vyraujanti vidutinė atmosferos temperatūra yra 0,85 laipsnio aukštesnė nei XIX amžiaus pabaigoje. Pastarieji treji metai buvo šilčiausi nuo tada, kai buvo pradėta registruoti vidutinė temperatūra.

Mokslininkų nuomone, 2 laipsnių temperatūros padidėjimas, lyginant su ikipramonine epocha, būtų ta riba, kurią peržengus prasidėtų itin pavojingi pasaulio aplinkos pokyčiai. Todėl tarptautinė bendruomenė pripažįsta būtinybę jo išvengti.

Dauguma šiltnamio efektą sukeliančių dujų į aplinką išmetama gaminant žmonėms reikalingą energiją, kurios poreikiai nuolat auga. Mokslininkai vieningai sutaria, kad efektyviai su klimato kaita kovoti įmanoma tik iš esmės pakeitę energijos gamybos būdus t.y. pereiti nuo tradicinių (neatsinaujinančių) šaltinių prie atsinaujinančių.

Atsinaujinančiais šaltiniais vadinami gamtos ištekliai, kurių atsiradimą ir nuolatinį atsinaujinimą sąlygoja natūralūs gamtos procesai. Tai saulės, vėjo, geoterminiai, vandens, biomasės ištekliai. Iš jų gaminant energiją į aplinką nepatenka kenksmingų medžiagų, sukeliančių šiltnamio efektą.

Tai suprasdama Europos Sąjunga išsikėlė uždavinį iki 2020 m. išmetamų šiltnamio dujų kiekį, lyginant su 1990 m. lygiu, sumažinti 20 proc. Tais pačiais metais 20 proc. bendrijos energijos poreikių turėtų patenkinti atsinaujinantys energijos šaltiniai. Šios priemonėmis siekiama ne tik įgyvendinti Paryžiaus susitarime numatytus tikslus, bet ir paversti Europą žaliausiu kontinentu pasaulyje.

2015 m. Paryžiuje 195 valstybės susitarė dėl naujo globalaus klimato kaitos teisinio režimo. Šis susitarimas vertinamas kaip svarbus istorinis žingsnis link dekarbonizuotos ekonomikos, numatantis ambicingus globalios temperatūros kilimą ribojančius ilgojo laikotarpio tikslus, signalizuojantis apie visišką iškastinio kuro atsisakymą, siunčiant aiškią žinią investuotojams į energetikos sektorių, jog ilguoju laikotarpiu didelėmis emisijomis pasižyminčios technologijos taps negyvybingos. Paryžiaus susitarimas įsigaliojo 2016 m.