LVEA: vėjo energetikos pajamų ribojimas stabdytų investicijas ir lemtų didesnes elektros energijos kainas Lietuvoje

Lietuvos vėjo elektrinių asociacija (LVEA) kategoriškai nepritaria Prezidentūroje svarstomai iniciatyvai riboti vėjo energetikos sektoriaus pajamas, motyvuojant galimu viršpelnių susidarymu. Toks sprendimas būtų ekonomiškai nepagrįstas, mažintų Lietuvos konkurencingumą ir prieštarautų ilgalaikiams valstybės energetiniams bei ekonominiams interesams.

Vėjo energetika yra viena labiausiai prie elektros energijos kainų mažinimo Lietuvoje prisidedančių technologijų. Auganti elektros energijos gamyba iš vėjo mažina didmenines elektros energijos kainas, importo poreikį ir šalies priklausomybę nuo iškastinio kuro diktuojamų kainų. Stabdant investicijas į šį sektorių, būtų sudaromos prielaidos didesnėms elektros energijos kainoms vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Vėjo elektrinių parkai yra ilgalaikės investicijos, kurių finansiniai modeliai sudaromi 25-35 metų laikotarpiui. Investuotojai visą šį laikotarpį prisiima elektros energijos kainų svyravimo, finansavimo, geopolitines ir reguliacines rizikas. Projektų ekonomika grindžiama ilgalaikėmis elektros energijos kainų prognozėmis, apimančiomis tiek palankius, tiek nepalankius rinkos laikotarpius. Apribojus pajamas palankiais laikotarpiais, tačiau nekompensuojant nuostolių nepalankiais, iš esmės keičiamos investicijų atsiperkamumo ir bankinio finansavimo prielaidos.

„Vėjo elektrinė dirba ne ketvirtį, o visus metus. Elektros gamintojai vis dažniau susiduria su nulinėmis ir neigiamomis elektros energijos kainomis bei laikotarpiais, kai gamybą tenka stabdyti. Aukštesnių kainų laikotarpiais gaunamos pajamos leidžia kompensuoti šiuos nuostolius. Jeigu norime vertinti gamintojų pelningumą, turime vertinti visus jų veiklos rezultatus, o ne pasirinkti tik finansiškai palankiausias valandas ar mėnesius“, – teigia Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos Tarybos pirmininkas Paulius Saltonas.

Svarbu atskirti elektros energijos gamintojų pajamas nuo faktinio pelno. Didesnės pajamos atskiromis valandomis savaime nėra viršpelnis. Projektų pelningumą lemia investicijų, finansavimo, balansavimo ir eksploatacijos sąnaudos, ilgalaikės elektros energijos pardavimo sutartys bei faktinė gamintojų realizuojamos elektros energijos kaina.

Konkurencija dėl investicijų

Didelė dalis Lietuvoje be valstybės paramos pastatytų vėjo elektrinių parkų eksploatuojami vos kelerius metus. Būtent pirmaisiais veiklos metais palūkanų našta paprastai yra didžiausia, o reikšminga projektų pinigų srautų dalis skiriama finansiniams įsipareigojimams bankams vykdyti. Pastaruoju metu augantis EURIBOR papildomai didina projektų finansavimo sąnaudas, o palūkanų normų neapibrėžtumas apsunkina ilgalaikį finansinį planavimą. Tokiomis aplinkybėmis pajamų ribojimas ne tik mažintų investicijų grąžą, bet ir galėtų kelti realią grėsmę jau veikiančių projektų gebėjimui aptarnauti paskolas bei užkirsti kelią naujų projektų bankiniam finansavimui.

Šalių, kuriose vėjo energetikos sektorius yra brandesnis, patirtis rodo, kad augant atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumams vėjo elektrinių realizuojamos elektros energijos kainos santykis su vidutine rinkos kaina (angl. capture rate) linkęs mažėti. Lietuvoje taip pat galima tikėtis šios tendencijos. Tai reiškia, kad ilgainiui vėjo energetikos projektų ekonominis atsiperkamumas taps vis didesniu iššūkiu, o papildomi pajamų ribojimai šią problemą tik sustiprintų.

„Ekonomiškai nepagrįsta iš elektros energijos gamintojų tikėtis gamybos tuomet, kai kainos rinkoje artėja prie nulio ar tampa neigiamos, tačiau kainoms išaugus riboti jų pajamas. Jeigu valstybė siekia reguliuoti elektros energijos gamybos kainas, ji turi būti pasirengusi prisiimti ir finansinius įsipareigojimus, užtikrindama ekonomiškai pagrįstas minimalias bei maksimalias kainų ribas. Vienašališkas pajamų ribojimas, visą rinkos riziką paliekant investuotojams, nėra priimtinas“, – teigia Linas Sabaliauskas LVEA direktorius.

Lietuva dėl investicijų į energetiką konkuruoja su kitomis Europos valstybėmis. Šią konkurenciją jau dabar apsunkina geopolitinė šalies padėtis. Karas Ukrainoje parodė, kad energetikos infrastruktūra yra vienas pirmųjų karinės agresijos taikinių. Investuotojai šias rizikas vertina priimdami sprendimus, kurioje valstybėje investuoti savo kapitalą, o Lietuvos elektros energijos gamintojai konkuruoja integruotoje Europos elektros energijos rinkoje su mažesnę geopolitinę riziką patiriančių šalių gamintojais.

Investicijos gali būti nukreiptos į kitas rinkas

Lapkričio 10 d. Paryžiaus taikos forumo kontekste Prezidentas Gitanas Nausėda energetinę nepriklausomybę įvardijo kaip vieną Lietuvos atsparumo Rusijos keliamoms grėsmėms veiksnių. Šio principo būtina nuosekliai laikytis ir šalies vidaus energetikos politikoje. Energetinė nepriklausomybė negali būti užtikrinama vien strateginiais terminalais, elektros tinklais ar tarptautinėmis jungtimis – būtini ir pakankami vietinės elektros energijos gamybos pajėgumai. Todėl investicijų į vietinę gamybą patrauklumą mažinantys sprendimai turi būti vertinami ne tik ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu.

Papildomi pajamų ribojimai ar didesnė mokestinė našta dar labiau mažintų Lietuvos patrauklumą investicijoms. Auganti reguliacinė rizika didintų projektų finansavimo sąnaudas ir reikalaujamą investicijų grąžą. Tai atsispindėtų naujų projektų elektros energijos savikainoje arba ilgalaikių elektros energijos pirkimo sutarčių (PPA) kainose, mažintų Lietuvos pramonės konkurencingumą.

„Investicijos į vėjo energetiką neišnyks – jos gali būti nukreiptos į kitas rinkas, pavyzdžiui, Latviją ar Lenkiją. Užuot patys gaminę elektros energiją, kūrę darbo vietas, didinę valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas bei finansavę vietos bendruomenių iniciatyvas, rizikuojame ir toliau importuoti elektros energiją ir Lietuvos vartotojų lėšomis pildyti kitų valstybių biudžetus“, – pažymi L. Sabaliauskas.

Naujų atsinaujinančiosios energetikos projektų vystymas Lietuvoje praktiškai sustojo. Šios problemos mastą pripažįsta ir pati Energetikos ministerija, inicijavusi reguliacinius pakeitimus, kuriais siekiama atgaivinti sektoriaus plėtrą. Vėjo energetikos projektų vystymą jau šiandien apsunkina nuolat kintantys ir griežtėjantys teritoriniai, aplinkosauginiai bei administraciniai ribojimai. Dėl jų LVEA ne kartą kreipėsi tiek į Prezidentūrą, tiek į atsakingas ministerijas.

Svarbu stabilios taisyklės

Investuotojams svarbus ne tik mokestinės naštos dydis, bet pirmiausia stabilios ir prognozuojamos taisyklės. Pastarųjų metų reguliaciniai pokyčiai Lietuvoje siunčia priešingą signalą. Vieno ir keturių vėjo elektrinės bokšto aukščių zonų reguliavimo pakeitimai bei skirtingos institucijų interpretacijos privertė dalį projektų kartoti visuomenės informavimo procedūras. Statybos įstatymo pakeitimai pailgino kelią iki statybai parengto projekto stadijos ir padidino investicijų į techninius darbo projektus poreikį dar iki galutinio investicinio sprendimo.

2024 m. įsigaliojęs paukščių ir šikšnosparnių apsaugos aprašas veikia ne tik planuojamus, bet ir statomus bei eksploatuojamus vėjo parkus. Rengiami nauji jo pakeitimai kelia papildomą neapibrėžtumą dėl būsimų gamybos ribojimų. Prie to prisideda auganti mokestinė našta – didinami nekilnojamojo turto mokesčiai, įvedami nauji sektoriaus mokesčiai ir periodiškai keliamos pajamų ribojimo iniciatyvos.

Nauji reikalavimai dažnai įsigalioja be pakankamo pereinamojo laikotarpio ir taikomi jau vystomiems, statomiems ar eksploatuojamiems projektams. Tokia praktika silpnina teisėtų lūkesčių apsaugą, didina reguliacinę riziką ir apsunkina ilgalaikį investicijų planavimą.

Sunkiai suprantama, kodėl vienu metu valstybė deda pastangas šalinti investicijas sustabdžiusias kliūtis, o kartu svarsto iniciatyvas, kurios dar labiau sumažintų investuotojų ir finansuotojų interesą įgyvendinti energetikos projektus Lietuvoje. Tokie prieštaringi sprendimai mažina pasitikėjimą valstybe ir jos energetikos politikos nuoseklumu.

Pažymėtina, kad šių metų energijos išteklių kainų augimą lėmė iškastinio kuro rinkų svyravimai. Vėjo energetikos plėtra siekiama mažinti tiek geopolitinę Lietuvos priklausomybę nuo iškastinio kuro, tiek ekonominį šalies pažeidžiamumą dėl neprognozuojamų energijos kainų šuolių. Valstybės energetinis atsparumas priklauso ne tik nuo gebėjimo apsaugoti jau sukurtą infrastruktūrą, bet ir nuo gebėjimo pritraukti investicijas į naujus vietinės elektros energijos gamybos pajėgumus. Todėl bet koks atsinaujinančiosios energetikos plėtros tempų lėtinimas tiesiogiai kenkia ilgalaikių valstybės strateginių tikslų įgyvendinimui.

LVEA ragina Lietuvos politinius lyderius išlaikyti valstybės energetinės transformacijos kryptį, atsisakyti vienašališko elektros energijos gamintojų pajamų ribojimo iniciatyvos ir sutelkti dėmesį į esamų kliūčių vietinės elektros energijos gamybos plėtrai šalinimą.

Lietuvos gyventojų ir verslo interesas yra didesnė konkurencingos vietinės elektros energijos pasiūla, mažesnė priklausomybė nuo importo ir prognozuojama reguliacinė aplinka.