Energetikos sektorius: Lietuva gali tapti patrauklia vieta dideliems elektros vartotojams

Lietuva sparčiai didina atsinaujinančios energetikos pajėgumus ir artėja prie taško, kai galės pagaminti tiek elektros, kiek pati suvartoja. Vien pernai vėjo energija patenkino trečdalį (33 proc.) viso šalies elektros energijos poreikio – pagal šį rodiklį Lietuva ne tik su Airija dalijasi antra vieta Europos Sąjungoje (ES), bet ir gerokai lenkia ES vidurkį (19 proc.). Augant pajėgumams kyla naujas klausimas – ar energetikos sistema spės prisitaikyti prie šio tempo ir ar atsiras pakankamai elektros vartotojų. Apie šiuos iššūkius kalbėta kasmetinėje Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) konferencijoje „WIND Vision“.

Vilniuje vykusioje konferencijoje dalyvavo energetikos, verslo ir politikos atstovai bei tarptautinės vėjo energetikos įmonės, tarp jų – „Nordex Group“, „Enercon“, „Enefit green“ ir „Nordbalance“.

„Praėję metai Lietuvai energetikos srityje buvo išskirtiniai – sinchronizavome elektros sistemą su kontinentinės Europos tinklais, pasiekėme mažiausią energijos importo lygį nuo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir pagaminome rekordinį kiekį elektros iš atsinaujinančių išteklių. Tačiau tai nėra kelio pabaiga – iki 2028 metų turime pasiekti, kad Lietuva pasigamintų tiek elektros, kiek pati suvartoja“, – konferencijos metu kalbėjo Prezidentūros atstovas infrastruktūros klausimais Ramūnas Dilba.

Apie tai, kokie konkretūs sprendimai gali nulemti Lietuvos energetikos sistemos raidą artimiausiais metais, diskutuota vienoje iš konferencijos panelinių diskusijų.

„Kalbėdami apie Lietuvos energetikos architektūrą iki 2030 metų, turime suprasti, kad tai nėra vienas sprendimas ar vienos institucijos atsakomybė. Tai dėlionė, kurią turi sudėti visi – nuo politikos formuotojų iki infrastruktūros operatorių ir investuotojų“, – sakė diskusijos „Energetikos architektūra: kur link juda valstybė?“ moderatorius, LVEA direktoriaus pavaduotojas Arnoldas Pikžirnis.

Jungtys ir tinklai tampa kritiniu veiksniu

Energetikos viceministras Airidas Daukšas renginio metu pabrėžė, kad energetikos sistemos saugumas ir plėtra neatsiejami nuo infrastruktūros stiprinimo.

„Po sinchronizacijos mūsų sistema iš esmės remiasi viena pagrindine jungtimi – „LitPol Link“. Negalime būti priklausomi nuo vieno infrastruktūros objekto ir vienos jungties, jei tektų veikti izoliuotu („salos“) režimu“, – sakė jis.

Pasak viceministro, papildoma jungtis su Lenkija – „Harmony Link“ – svarbi ne tik energetiniam saugumui, bet ir atsinaujinančios energetikos plėtrai. „Kai su perdavimo sistemos operatoriumi skaičiuojame sistemos galimybes, matome, kad papildomas eksportas per jungtis padidina atsinaujinančių energijos išteklių potencialą“, – teigė A. Daukšas.

Elektros perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ atsinaujinančių energijos išteklių centro vadovas Ignas Junevičius pridūrė, kad Lietuva šiuo metu turi gana gerą situaciją tinklų pajėgumų srityje, palyginti su daugeliu kitų Europos šalių.

„Turime labai gerą įdirbį ir labai gerą greitį generacijos vystymo pusėje. Tam, kad tas tempas nesustotų, reikia galvoti apie vartojimą. Akcentuočiau lankstų vartojimą – tai leistų užtikrinti maksimalią naudą tiek gamintojams, tiek vartotojams, tiek visai sistemai“, – sakė I. Junevičius.

Jo teigimu, vienas iš svarbiausių sistemos lankstumo elementų artimiausiais metais bus energijos kaupimo technologijos.

„Tikimės, kad per šiuos metus turėsime apie 1 gigavatą (GW) baterijų, o kitais metais – bent 2 GW. Tai yra maždaug Lietuvos momentinis vartojimas ir suteiks sistemai daug daugiau lankstumo“, – pažymėjo I. Junevičius.

Didžiausias iššūkis – elektros vartojimas

Augant elektros gamybai, vis svarbesnis tampa vartojimo augimas. Investicijų pritraukimo agentūros „Investuok Lietuvoje“ duomenų centrų ir žaliosios ekonomikos industrijų ekspertė Ieva Kiškytė teigė, kad Lietuvai svarbu pritraukti didelius elektros vartotojus.

„Mes daug kalbame apie tai, kad pagaminame daug elektros, bet klausimas – kas bus didysis vartotojas. Mūsų darbas yra atrasti investuotojus, kuriems reikia šimtų megavatų galios – ar tai būtų duomenų centrai, ar žaliojo vandenilio projektai. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad pastaraisiais metais keičiasi ir duomenų centrų logika. Anksčiau jie turėjo būti arti klientų, tačiau dabar dėl dirbtinio intelekto plėtros jiems svarbiausia yra elektra ir greitis. Šioje vietoje Lietuva turi galimybę konkuruoti“, – teigė I. Kiškytė.

Naujosios energetikos grupės „EPSO-G“ strategijos vadovas Paulius Butkus pabrėžė, kad Lietuvoje elektrifikacijos potencialas dar labai didelis.

„Daug dėmesio skiriame naujų elektros vartotojų pritraukimui, tačiau Lietuvoje elektra vis dar sudaro tik nedidelę dalį bendro energijos vartojimo – apie 13 TWh iš maždaug 90 TWh. Tai rodo didelį elektrifikacijos potencialą. Elektros vartojimas gali augti elektrifikuojant transportą, šilumos ūkį ir pramonę, todėl svarbu į energetikos sistemą žiūrėti kaip į vieningą visumą. Tam reikia peržiūrėti elektros, šilumos ir kitų rinkų taisykles bei sudaryti sąlygas didesniam sistemų lankstumui“, – teigė jis.

Nauja investicijų banga – duomenų centrai ir vandenilis

Didelių elektros vartotojų temą pratęsė duomenų centrų vystytojo „Sentris“ direktorė Eglė Mėlinskė. Pasak jos, tokie projektai reikalauja milžiniškų investicijų, todėl valstybės konkurencija dėl jų yra itin didelė.

„Vienam megavatui duomenų centro infrastruktūros reikia apie 10 mln. eurų investicijų. Tai reiškia, kad 100 MW projektas – apie 1 mlrd. eurų vien infrastruktūrai, o dirbtinio intelekto IT įranga kainuoja dar kelis kartus daugiau. Todėl sprendimas, kur statyti tokį centrą, yra labai rimtas, o investuotojai vertina ne tik elektros prieinamumą ar greitį, bet ir tai, kiek valstybė yra pasirengusi būti vienoje valtyje su investuotoju. Ekonominė nauda turi nusverti geopolitinę riziką“, – sakė ji.

Anot E. Mėlinskės, duomenų centrų investicijų pritraukimo „langas“ gali būti gana trumpas: „Dirbtinis intelektas dabar sparčiai auga, Skandinavija puikus pavyzdys, tačiau gali būti kad rinka netrukus įsisotins, todėl svarbu suspėti į tą traukinį“, – teigė ji.

Tuo metu „Gijų“ vadovas Gerimantas Bakanas pabrėžė, kad miestai gali tapti aktyvia energetikos sistemos dalimi ir efektyviau panaudoti energijos perteklių. Kaip vieną pavyzdžių jis pateikė planuojamą žaliojo vandenilio projektą Vilniuje, kuris būtų integruotas į miesto infrastruktūrą.

„Kodėl vandenilio gamyklą planuojame Vilniuje, pačiame mieste? Nes čia iškart turime vartojimą – viešąjį transportą. Be to, vandenilio gamyboje susidaro ir atliekinė šiluma, kurią galime panaudoti šilumos tinkluose. Miesto energetikos ekosistemos dar neišnaudojame tiek, kiek galėtume“, – sakė G. Bakanas.

Pasak jo, panaši logika gali būti taikoma ir duomenų centrams, kurie generuoja didelius šilumos kiekius ir gali tapti papildomu šilumos šaltiniu miestams.

„Miestuose turime galimybę panaudoti energiją, kuri kitur būtų tiesiog išleidžiama į orą. Šiuo metu turime sutartį su LRTC – jų duomenų centro šilumą integruosime į miesto šilumos tinklą. Gal vienas megavatas neatrodo daug, bet „megavatas po megavato“ jau daro pokytį. Dabar deramės su dar dviem duomenų centrais Vilniuje, kad susidariusi atliekinė šiluma šildytų ne orą, o vilniečių namus“, – teigė jis.

Ar geopolitika gali stabdyti investicijas?

Diskusijoje taip pat paliestas dažnai viešojoje erdvėje pasigirstantis argumentas – ar geopolitinė situacija regione gali stabdyti investicijas į energetiką. Saugumo ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis teigė, kad šį argumentą verta vertinti kritiškai.

„Jei žiūrėtume plačiau į geopolitiką, Lietuva tikrai nėra pati rizikingiausia vieta investicijoms. Suomija turi daugiau nei tūkstančio kilometrų sieną su Rusija, tačiau investicijos ten vis tiek ateina. Norvegija yra strategiškai svarbi dėl savo energetinių išteklių – jei kas nors norėtų kontroliuoti energetikos resursus regione, ji būtų daug svarbesnis taikinys. Pasaulyje yra ir daugiau pavyzdžių – Izraelis nuolat patiria karinius veiksmus, Taivanas gyvena galimo konflikto su Kinija šešėlyje, tačiau investicijos ten vis tiek ateina. Todėl saugumo argumentas dažnai nėra pagrindinė priežastis investuotojams“, – teigė D. Antanaitis.

Pasak jo, reikėtų atitinkamai vertinti ir energetikos infrastruktūros apsaugą – prie kiekvienos vėjo jėgainės kareivio nepastatysi: „Turime žvalgybinius ir saugumo mechanizmus – resursus reikia naudoti racionaliai. Jeigu atsiranda indikatoriai, kad kažkas gali nutikti, tada imamasi konkrečių veiksmų.“

Tarptautinė industrija: Lietuvos tempas išsiskiria

Konferencijoje „Wind Vision“ dalyvavęs tarptautinės vėjo energetikos įmonės „Nordex Group“ atstovas Norbert Dwenger teigė, kad Lietuva pastaraisiais metais padarė didelę pažangą vystydama atsinaujinančią energetiką ir kurdama palankią aplinką investuotojams.

„Nesu matęs kitos šalies, kur tokiose konferencijose vienoje salėje dalyvautų dvi, trys ar net keturios ministerijos ir realiai demonstruotų bendradarbiavimo tempą. Tai yra labai aiškus signalas investuotojams, kad valstybė turi bendrą kryptį ir yra pasirengusi dirbti kartu su industrija“, – sakė jis.

Pasak N. Dwenger, technologinė pažanga leidžia vis efektyviau išnaudoti vėjo energiją, o sausumos vėjas šiandien išlieka viena konkurencingiausių elektros gamybos technologijų.

„Naujausios analizės rodo, kad sausumos vėjas šiandien yra viena pigiausių energijos rūšių greta saulės. Todėl jis gali tapti svarbia Lietuvos energetinės nepriklausomybės dalimi ir padėti užtikrinti konkurencingas energijos kainas ateityje“, – teigė jis.